Šįkart – karšto oro balionas. Aš gana abejingas šiems keistiems išradimams. Gal todėl, kad nesuprantu jų. Suprantu, kas yra vėjų rožė ir kokiu principu vyksta kelionės, bei kodėl karšto oro balionai skraido tik romantiškai saulei tekant ar leidžiantis, bet bendrai vertinant situaciją, stebiu juos kaip sotus riebus katinas slenkančius debesis – abejingai. Tačiau karšto oro balionai labai patinka Mūzai. Kodėl – nežinau. Priimu už aksiomą, kad tiesiog yra dalykų, kurių aš nesuprantu (pvz. kvantinė mechanika, ekonomika, moterys). Kita vertus, niekas netrukdo ir nesuprantant imti ir pagaminti.

Štai šis toks pusiau neišbaigtas, mano vertinimu. Kaip nuosaikus technokratas baisiuosi karšto oro baliono skeletu, nes toks niekaip negali skraidyti (kaip koks Skrajojantis Olandas), bet Mūza pasakė – tegul būna taip! Tad yra taip, kaip yra. Visgi neprarandu vilties, kad vieną dieną, kai Mūza bus išvykus kur toliau, aš imsiu ir apklijuosiu jį šilkiniu popieriumi ir paversiu tikru karšto oro balionu.